Šiemet kino festivalyje „Žiemos ekranai“ Prancūzų institutas Lietuvoje pristato unikalią Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą programą. Joje bus galima pamatyti retus, mažai žinomų režisierių filmus, iliustruojančius spalvingą praėjusio šimtmečio kino gyvenimą.

Tikri kinomanai turėtų nepraleisti Jacques Roziero juostų – šiandien šis nepelnytai mažai žinomas režisierius kūrė šalia legendinių Jeano-Luco Godardo ir François Truffaut. Programoje bus galima pamatyti keturis Jacques‘o Rozier filmus, kurių vieno geriausių – „Sudie, riešutėli“ (Adieu Philippine, 1962) –  plakatas pateko ant žurnalo Cahier de Cinéma, skirto Naujosios Bangos judėjimo paskelbimui, viršelio.

„Sudie, riešutėli“ – tai bene gražiausia programos juosta, tais laikais laikyta kinematografiškojo kalbėjimo pavyzdžiu. Filmas pasakoja apie trijų jaunuolių jaunas dienas, darbo paieškas kine, ekrane keičiantis Paryžiaus gatvėms ir skambant „The Beatles“ muzikai. Filmą 1962-aisiais pristatant Kanų kino festivalyje režisierius Jeanas-Lucas Godardas sakė: „Kas nematė Yveline Céry šokančios čia čia čia tiesiai į kamerą nukreiptomis akimis, Kanuose neturi teisės nė prasižioti apie kiną“.

Nemažą dalį Jacqueso Roziero kūrybos sudarė trumpo metro kino juostos. Festivalyje bus parodyta jo trumpametražių filmų programa, kurioje pristatomi du pernai restauruoti filmai „Bardot ir Godard“ (Le Parti des choses: Bardot et Godard, 1963) bei „Paparaciai“ (Paparazzi, 1963). Jacques Rozierui atvažiavus į Kaprio salą ir gavus leidimą filmuoti Brigitte Bardot ir Jeanas-Lucas Godardas, filmuose dokumentiškai užfiksuota garsiosios juostos „Panieka“ (Le Mépris, 1963) filmavimo aikštelė.

Šioje programoje žiūrovai galės pamatyti ir patį pirmąjį Jacques Roziero filmą „Vėl į mokyklą“ (Rentrée des classes, 1956), kuriame taisyklių nepaisantis dešimtmetis berniukas nuo tilto numeta savo portfelį ir leidžiasi į nuotykius jį gaudydamas.

Dar vienas mažai girdėtas vardas programoje – režisierius Lucas Moullet, turintis gana specifinį stilių ir filmuojantis burleskos aktorius. Jo filmas „Alkazaro kėdės“ yra itin įdomus: filmas pasakoja apie kinomaniją, gimusią Paryžiuje, ir apie kritikų gyvenimą, kur siužeto linijoje – du kino kritikai, kurie negali būti kartu, nes mėgsta skirtingus režisierius ir abu nesutaria dėl kino skonio.

Nelabai žinoma režisierė Nicole Védrès buvo labai svarbi montažo vystymuisi, kadangi savo filme viena pirmųjų panaudojo archyvinį montažą su užkadriniu komentavimu. Tai šiandien yra laikoma vadovėliniu pavyzdžiu. Jos juosta „Paryžius, 1900-ieji“ („Paris mille neuf cent“, 1948) — tai komiška drama, kuriame sutinkamos Belle-Époque laikotarpio didžios asmenybės – literatūros, meno pasaulio žmonės – bei girdimas užkadrinis balsas, įrašytas pačios Nicole Védrès, nukeliantis mus į tą laikotarpį. Scena, dėl kurios šis filmas yra labiausiai žinomas, yra apie žmogų-paukštį — inžinierių, kuris susikonstravo skraidymo aparatą ir norėjo jį išbandyti šokdamas nuo Eifelio bokšto.

Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ vyks sausio 25 d. – vasario 4 d. Vilniuje, vasario 1-11 d. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Palangoje, Varėnoje, Gargžduose, Ukmergėje, Plungėje.

Daugiau informacijos apie festivalio programą, svečius ir specialius renginius ieškokite festivalio puslapyje www.ziemosekranai.lt bei festivalio Facebook paskyroje.