Švenčiant kino šimtmetį Marcelio Carné „Galiorkos vaikai“ („Les Enfants du Paradis“, 1945) pripažintas geriausiu visų laikų prancūzų filmu. Dabar sunku patikėti, bet šis monumentalus, 190 minučių trunkantis filmas kurtas okupuotoje Prancūzijoje, kai buvo sunku gauti ir reikiamų medžiagų, ir atitinkamą finansavimą tokiam ambicingam reginiui. Beveik trejus metus kurti „Galiorkos vaikai“ pasirodė ekranuose, kai šalis jau buvo laisva. Filmo premjera Paryžiuje 1945 m. kovo 9 d. tapo dovana prancūzams ir kartu pareigos jausmo, dvasios stiprybės ir noro kurti simboliu. Sulaukti tarptautinio pripažinimo „Galiorkos vaikams“ padėjo Venecijos kino festivalio prizas bei „Oskaro“ nominacija scenarijaus autoriui  Jacques’ui Prévert’ui.

„Galiorkos vaikus“ galima vadinti poetinio realizmo krypties (kai kuriose šalyse ji vadinama juoduoju poetiniu realizmu, kai kuriose – juoduoju romantizmu) kulminacija. Carné (1909–1996) XX a. 4-ajame dešimtmetyje tapo šio reiškinio sinonimu. Prancūzų poetinis realizmas pasižymėjo didžiuliu pesimizmu: vieniši filmų veikėjai dažniausiai pasmerkti pralaimėti, jų niekas nesupranta, o visuomenė atstumia. Net jei nusišypso laimė, ji trunka akimirksnį, nes likimas negailestingas.

Visą straipsnį skaitykite čia.

Prancūzų instituto rengiamas kino festivalis „Žiemos ekranai“ nebe pirmą kartą gręžiasi į moteris. Šiais metais Vilniuje ir Kaune vykstančio festivalio programos dėmesio centre – jų emocijos, patirtys, sudėtingi gyvenimo vingiai ir išsilaisvinimas. Kuo žavi prancūziškas kinas, į ką verta atkreipti dėmesį renkantis filmus pasakoja gerai šios šalies kiną pažįstančios poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos tarptautinių projektų koordinatorė Indrė Valantinaitė ir prodiuserė, tarptautinio BLON animacijos festivalio vadovė Laura Almantaitė.

Kūrybinė laisvė ir socialinės temos

Prancūziškas kinas yra artimas ir dėl dėl savo kalbos, mokant ją nebelieka tos „užsienietiško filmo“ sienos, gali pajausti metaforą, humorą, kuris kartais gali dingti vertimuose. Pasak L.Almantaitės, studijavusios ir gyvenusios Paryžiuje bei šiek tiek mačiusios prancūzų kino industriją iš vidaus, daro įspūdį stiprus nacionalinis ir regioninis finansavimas, stiprios kino mokyklos, dėl to Prancūzijos kino kūrėjai turi daugiau galimybių ir kūrybinės laisvės.

„Prancūziškas kinas man pirmiausia yra drąsus – temų, kino kalbos pasirinkime. Nebijoma gyvenimiško intymumo ir tai labai įtraukia. Tai ir labai įvairus kinas, daug jame subtilaus prancūziško humoro ir filosofinių temų atskleidimo. Joks kitas kinas taip puikiai negvildena socialinių temų, čia paminėčiau puikiuosius 1995-ųjų „Neapykanta“ (La Haine), 2019-ųjų „Vargdieniai“, giliai įspūdį paliko „Juodoji Venera“ („Venus Noir“),  M. Haneke filmas „Meilė“. Įsiminė taip pat keli senesni Cédric Klapisch filmai, vaikytės nostalgija yra Louis de Funes komedijos. Be abejo, dievinu nepakartojamą prancūzišką animaciją, tokie filmai kaip „Belvilio trynukės“, „Persepolis“ man yra etalonas“, – sako L.Almantaitė.

Visą straipsnį skaitykite čia.